„Visą gyvenimą jaučiuosi nepasitikinti savimi. Galbūt dėl to, kad savo šeimoje buvau nepastebima“, – prisipažįsta keturiasdešimtmetė moteris. „Sudarykite savo šeimą iš čia esančių grupės dalyvių“, – siūlo šeimos psichoterapeutė. Moteriai tai padarius, klausia: „Na ir kaip kiekvienas jaučiatės?“ „Aš tiesiog nepastebiu savo dukters, – sako moters motiną vaidinanti dalyvė. – Visas mano dėmesys nukreiptas į jos brolį, tuo metu sirgusiam mirtina liga“. „O jei Mirtį pastatytume šalia jūsų dukters?“ – klausia psichoterapeutė. „Dabar aš ją matau!“ – atsako motinos vaidmens atlikėja. Dukra pravirksta ir su palengvėjimu pažvelgia aukštyn…

Tai – pastaruoju metu labai išpopuliarėjusio šeimos konsteliacijos seminaro epizodas (lot. Constellatio „ko nors išsidėstymas, susiklostymas; kurio nors dalyko, reikalo padėtis; susiklosčiusios aplinkybės“). Metodo autorius – vokiečių filosofas, teologas, pedagogas ir psichoanalitikas Bertas Helingeris. Toks įvairiapusis autoriaus išsilavinimas – neatsitiktinis.

Platesnis požiūris į žmogų

Sisteminės idėjos nėra labai paprastos, nes tam reikia platesnio požiūrio į žmogų, nei esame įpratę. Štai jums skauda galvą – ar ne paprasčiau tai susieti su tuo, kad „vakar padauginau“ arba „trūksta gryno oro“? Gal to ir užtektų, jei galvos skausmas netaptų chroniškas. Įžvalgesnis žmogus pasakytų: „galvos skausmas tau kažką praneša“. Sisteminiam požiūriui reikia dar daugiau –  pažvelgti į didesnę sistemą nei jūs pats. Tai gali būti šeima. Ir tuomet jūsų galvos skausmas – tai kažkas, kas padeda šiai didelei sistemai – šeimai, ar net kelių kartų giminei – išlaikyti pusiausvyrą. Tarkime, taip: „galvos skausmas padeda mano šeimai turėti asmenį, t. y. mane, kuris kentėdamas atsveria kito šeimos nario kančią. Jei galvos skausmo nebūtų, tas kitas šeimos narys susirgtų kokia liga ar bent jį apimtų kaltės jausmas. O tas asmuo per silpnas. Aš neleidžiu jam kentėti. Todėl, kad ir kaip keista, jūsų galvos skausme galima rasti meilės ir pasiaukojimo. Matote, atsirado naujų dimensijų: religinė, etinė, sąžinės ir atpirkimo supratimas. Tai aukštesnis žmogaus nagrinėjimo lygmuo, nei suteikia paprastas medicininis ar net psichologinis išsilavinimas. Toks lygmuo galėjo atsirasti tik tuomet, kai žmonių protai ėmė sintezuoti mokslinį, religinį ir filosofinį požiūrį į sielą.

 Penktojo dešimtmečio pabaigoje atsiradusios sisteminės teorijos pradininkas buvo L. von Bertalanfis. Ši teorija grindžiama  keliais principais :

1.      Visuma, t. y. sistema, yra didesnė nei atskirų dalių suma;

2.      Sistemoje ne tik priežastys sukelia pasekmes, bet ir pasekmės gali keisti priežastis;

3.      Keičiantis visai sistemai keičiasi atskiros jos dalys;

4.      Keičiantis atskiroms dalims, keičiasi ir kitos tos sistemos dalys;

5.      Sistemos, kurios pačios organizuojasi – gyvūnai, žmonės, šeimos, –  linkusios pačios palaikyti savo pusiausvyrą;

6.      Sistemos būna atviresnės bei uždaresnės;

7.      Atvirosios sistemos sugeba ne tik palaikyti savo pusiausvyrą, bet ir ją ardydamos vystytis.

Paskutinis teiginys ypač svarbus psichoterapeutams. Vadinasi,  kad padėtum sistemai – šeimai ar asmeniui – vystytis reikia, kad ji, taptų atviresnė.

Nepažįstami žmonės „atstoja“ šeimos narius

B. Helingeris sukūrė šeimos konsteliacijos metodą remdamasis savo praktiniais stebėjimais. Jo klientai turėjo tradicinių nusiskundimų, dėl kurių žmonės ateina pas psichoterapeutus ir dvasininkus: alkoholizmas, narkomanija, nepasitikėjimas savimi, santykių problemos, baimės, nepaaiškinami skausmai ir t. t. Kilus problemai Helingeris ėmė domėtis, kas vyko žmogaus ir jo giminės praeityje – ik pat senelių. Čia Helingeris žiūrėjo į žmogų ne tiek moksliškai („ieškokime objektyviai patvirtintų biografijos faktų“), kiek fenomenologiškai („tiesa yra visuomet tavo tiesa, pasaulis yra toks, kokį tu jį matai ir išgyveni“).  Šeimai atkurti  patogu naudotis kitų žmonių pagalba – iš susirinkusios grupės narių žmogus suformuoja  savo senelius, dėdes, tetas, jų vaikus, savo sutuoktinį ir savo vaikus. Pastatomi ir netgi akcentuojami tie asmenys, kuriuos gaubia paslaptis – nesantuokiniai, negimę ar anksti mirę vaikai, nusižudę, dingę be žinios asmenys, o taip pat ankstesnieji partneriai. Terapeutas kiekvieno klausia, kaip jaučiasi. Paaiškėja įdomus, kone mistinis faktas – visiškai nepažįstami asmenys, sustatyti taip, kaip nori šeimą išdėstantis asmuo, ima jausti jausmus, kuriuos statytojas suvokia kaip netikėtai paaiškėjusią tiesą. Atrodo, lyg  šeimos narių pavaduotojus vienytų kažkoks bendras informacinis laukas. Pasirodo, kad net jei šeimoje buvo tam tikrų paslapčių, tarkime, slaptų persileidimų, nesantuokinių vaikų, žmonės, vaidinantys kitus šeimos narius, kažkokiu būdu jaučia, kad tarp jų kažko trūksta. Maža to, statytojas pamato, kad išdėsčius žmones kitaip, t. y. prašant vienus išeiti, o kitus ateiti, viduje neretai kyla stiprios emocijos, po kurių ateina palengvėjimas. Pasitaiko, kad išnyksta įsisenėjusios problemos, netgi tokios kaip fizinis skausmas.

Šis reiškinys psichoterapijoje naudojamas jau seniai – plg. tokius metodus, kaip psichodrama, šeimos rekonstrukcija pagal Virdžiniją Satir, transakcinė analizė ir t. t. Tačiau B. Helingeris visa tai praturtino svarbiais pastebėjimais.

  • Santykiai yra kone amžini. Pavyzdžiui, asmuo, turėjęs su kuo nors ilgesnių emocinių ir seksualinių ryšių, sielos gilumoje lieka susijęs su partneriu visam gyvenimui; jei giminėje buvo mirusių vaikų, persileidimų arba abortų, bet apie tai nešnekama, šie negyvi asmenys lieka egzistuoti nematomu pavidalu ir veikia kitas kartas.
  • Kiekvieno asmens vidinėje erdvėje santykiais susiję žmonės išsidėsto hierarchiškai: vieni pranašesni už kitus. Tie asmenys, kurie atėjo į sistemą anksčiau, yra stipresni už tuos, kurie atėjo vėliau, t.y. jaunesnius. Jei hierarchija sutrinka, atsiranda problemų. Jų priežastis – perdėta pasiaukojama meilė. Tarkime, jaunesnieji kartais stengiasi išlaikyti sistemoje vyresniuosius. O jei šie jau mirę, tai jaunesnieji siekia eiti jiems iš paskos.
  • Asmenis, sudarančius giminę ir susijusius intymiais ryšiais, veikia pusiausvyros dėsnis. Tai yra davimo ir gavimo balansas. Pusiausvyrą žmonės palaiko nesąmoningai. Ją palaikyti galima dviem būdais -negatyviu ir pozityviu. Pavyzdžiui, vaikas, kurio motina mirė jį gimdydama, jaučia nesąmoningą kaltę. Jis gali neleisti sau būti laimingas ir mano, kad taip išperka tą kaltę. Tokiu atveju jis, žinoma, tik padidina kančios kiekį pasaulyje. Asmuo, pavaduojantis šeimos konsteliacijoje jo motiną, dažnai būna nepatenkintas matydamas į tokį sprendimą. Tačiau įmanomas ir teigiamas kelias. Vaikas turi įsivaizduoti mirusią motiną ir pasakyti: „Mama, tu ne veltui sumokėjai už mano gyvybę tokią didelę kainą. Aš padarysiu gyvenime ką nors gera tavo garbei ir tavo atminimui“. Tuomet žmogus pripažįsta, kad mamos mirtis buvo prasminga. Vykstant konsteliacijai asmuo, pavaduojantis mirusią motiną, išgirdęs šiuos žodžius, dažnai jaučia džiaugsmą ir palengvėjimą. O juos ištaręs žmogus neretai jaučia, kad kažkas sieloje atsistoja į savo vietą.

 Konsteliacijos magija

Tipiškas pavyzdys – šeimoje sveikatos ar sėkmės požiūriu pranašesni už kitus asmenys yra pasiruošę visa tai paaukoti dėl kitų – ligotesnių ir ne tokių sėkmingų. Jei vienas susirgo ar mirė, kitas ar kiti siekia išlyginti pusiausvyrą ir taip pat suserga, sakydamas (-i): „Geriau aš nei tu“.

Štai moteris, serganti sunkia liga, sustato savo šeimą: tėvus, o priešais juos – mirusį paauglį brolį ir kitą savo brolį. Vedėjas prašo mirusio brolio pavaduotoją išeiti už durų (konsteliacijoje tai reiškia mirtį). Dukros veidas prašviesėja, mama irgi jaučiasi geriau. Tėvas, kitas brolis ir vyras pastebi, kad juos irgi traukia išeiti. Taip jie išreiškia tipišką idėją: „Aš seku paskui tave“. Jiems išėjus už durų  motina pastebimai išsitiesia ir nušvinta – tai reiškia, kad ji buvo pati pasiruošusi mirti už mirusį sūnų. Tačiau dabar paaiškėja, kad šį likimą pasiruošę priimti ir kiti šeimos vyrai, todėl jai ir palengvėja! Tai patvirtina kitas ėjimas – grąžinus vyrus ir paprašius išeiti motinos pavaduotoją, likusieji pasijunta laisvesni – nieko nebeslegia motinos likimas. Vedėjas patvirtina hipotezę, kad motina šioje šeimoje buvo įsipareigojusi mirti. Tačiau dukra perėmė šį įsipareigojimą ir susirgo sunkia liga. Toliau vedėjas grąžina motiną, ją su dukra pastato šalia tėvo. Jis prašo dukrą pažiūrėti mamai į veidą ir su meile ištarti: „Mama, aš tai darau (sergu) dėl tavęs!“ Dukra tai pasako, apsiverkia, ir jos veidas prašviesėja. Ji suvokia savo ligos prasmę. Liga ima trauktis.

Taigi, neretai žmogus, netekęs giminių (dažnai net senelių kartos), nesąmoningai priima sprendimus „geriau aš, nei tu!“ bei „aš seku paskui tave“. Gydomosios frazės, kurias B. Helingeris atrado empiriniu būdu, skamba taip: „Net jei tu mirsi, aš pasiliksiu!“; „Tu ne veltui mirei – tavo garbei aš padarysiu ką nors gera“. Na, o jei žmogus pats jaučiasi kaltas, tarkime, motina, padariusi abortą? Tuomet gali padėti frazės, skirtos negimusiam vaikui: „Man gaila“, „Aš duodu tau vietą savo širdyje“, „Galvodama apie tave aš įtrauksiu tave į viską, ką darysiu gero“.

B. Helingeris pasitelkia ir kitus ritualus – žemas nusilenkimas tėvams (net jei jų nemėgsti), pasakymas mamai: „aš esu savo tėvo dukra / sūnus“ (kai tėvas šeimoje buvo laikomas blogiuku) ir t. t. Visa tai daroma, žinoma, ne su realiais artimais žmonėmis, o su jų pavaduotojais. Tačiau praktika rodo, kad tai veikia ir patį asmenį, ir realius jo santykius su realiais asmenimis.

Šeimos konsteliacijoms rengti reikia specialaus profesinio pasirengimo. Šio metodo mokymasis plinta ir greit pasieks Lietuvą. Bet svarbu ne metodas, o kitkas. Kaip matote, rengiant šeimos konsteliaciją siekiama pagarba, meile ir priėmimu ištaisyti tai, kas atrodo neištaisoma. Tai – šansas, viltis sužmoginti atmestus, užmirštus  ryšius. O ko dar reikia žmogui, pasiruošusiam surasti laimę sudėtingame pasaulyje?

Olegas Lapinas
psichologija_tau.jpg