Asta Buitkutė

Sumaniusi parengti interviu apie santykius su giminaičiais, paskambinau bene dešimčiai psichologų, psichiatrų bei psichoterapeutų. Visi jie atsisakė kalbėti. Vieniems ši tema pasirodė tuščia, kitiems – per sudėtinga, dar kiti paprasčiausiai neturėjo laiko. Buvo ir keista, ir pikta, juk man pačiai viskas atrodė gana paprasta: tenorėjau išsiaiškinti, kodėl kai kurie palaiko šiltus santykius su plačia savo gimine, kiti susitinka tik per artimųjų laidotuves.

Tokios ilgos pašnekovų paieškos turėjo ir pliusų. Per tą laiką suspėjau pažiūrėti Gintarės Beinoriūtės filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“, kur skirtingo likimo vaikai ir paaugliai pasakoja apie gyvenimą, meilę, savo artimuosius. Tai padėjo įsigilinti į temą: kas nutinka, kai vaikas auga atskirtas nuo savo tikrųjų giminių – pakliuvęs į internatą, vaikų globos namus. Ką jaučia paauglys, kuris sako, jog nemyli nieko, pasitiki tik savimi, nes neturi jokių artimų žmonių? Ar įmanoma tiesiog taip – vienu mostu – atkirsti save nuo šaknų, iš kurių išaugai? Ar tada gyvenimas bus pilnavertis? Ar toks žmogus jausis laimingas?

Kartojame tai, ką neigiame

Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos specialistas Kazimieras Daugėla sako, kad gyventi visai be giminaičių įmanoma, bet tokia situacija nėra sveika. Kada žmogus pats dėl tam tikrų priežasčių atmeta savo tėvus ir gimines (nes jie, pavyzdžiui, yra asocialūs, girtaujantys, netinkamai su juo elgėsi vaikystėje ir pan.), tai neretai būna viso labo gynybinė reakcija.

„Procesas toks, kaip Stalino laikais: jei tavo tėvai yra liaudies priešai, tai ir tu toks. Tuo metu žmonėms buvo viena išeitis – išsižadėti savo artimųjų, kad patys išliktų gyvi tame sociume. Panaši ir ši situacija: vaikui, kad išgyventų, būtina prisitaikyti prie tos aplinkos, kuri jį maitina, taigi jam reikia atsisakyti to, kas tai visuomenei nepatinka, – savo tėvų ir giminių. Jis kerta šaką, ant kurios sėdi. Ko nors, žinoma, jis laikosi, tačiau gilių šaknų, kurios jį maitintų, jis neturi“, – palygino K. Daugėla.

Anot jo, didelis procentas vaikų, kurie užauga internatuose ar vaikų globos namuose, anksčiau ar vėliau ima rodyti visuomenei savo tėvų likimą asocialiu elgesiu ar priklausomybėmis. Paradoksalu, bet atsistoti ant kojų ir nutraukti nesėkmių bei netinkamo elgesio kartojimą pavyksta kaip tik tiems, kuriems nebuvo būdingas toks stiprus savo tėvų atmetimas.

„Kuo labiau atmetame tam tikras savo tėvų ar giminaičių savybes, tuo daugiau jų pastebime savyje ar savo vaikuose. Pavyzdžiui, jei man kas nors nepatinka motinoje, tai dažniausiai reiškia, kad man trūksta mamos. Ir kai trūksta, mano vidus pradeda jos ieškoti aplinkui, gyvenime. Bet man vis dar reikia daugiau mamos. Kaip tai lengviausia padaryti? Ogi tapti tokiu pat (tokia pačia), kaip mama. Lygiai taip pat su kitais giminaičiais: jei buvo „blogas“ dėdė ar teta, senelis ar senelė, pavyzdžiui, kaip nors neteisingai pasielgęs, neįtikęs giminei, kad ir vedęs ar ištekėjusi už netinkamos (tai šeimai) tautybės ar rasės, pasirinkusi nevertą partnerį, toks šeimos narys ir pats tada tampa „ne toks“, atskalūnas. Šeima tokių tarsi nenori matyti, juos atmeta, o tai, kas atmetama, vėliau kartojasi“, – aiškina Daugėla.

Apgaudinėja save ir tie, kurie įsivaizduoja esą kur kas pranašesni už juos išauginusią šeimą, pasirenka vienišiaus gyvenimą, kad geriau išreikštų save, deklaruoją esą labai stiprūs ir prie nieko neprisirišę. Toks gyvenimas iš šono gali atrodyti net ir labai patrauklus, ypač visuomenėje, kur vertybėmis laikomas individualumas, karjera, išskirtiniai talentai ar netradicinis gyvenimo būdas.

„Jei pažiūrėtume į tuos žmones atidžiau, neretai pamatytume, kad iš tiesų jiems ko nors trūksta. Kiekvienas bando tai savaip užpildyti: kas draugais, kas alkoholiu, kas darbu nuo ryto iki nakties. Taip pat galima pamatyti, kad vargu ar jie turi šiltus ryšius su savo vaikais, jiems apskritai sunku užmegzti ilgalaikę partnerystę su kitu žmogumi. Dažnai, kai kas nors sako, jog yra visiškai kitoks nei jo giminė, gali paaiškėti, kad jis yra būtent toks pat, kaip kuris nors šeimos ar giminės narys, kuris buvo atstumtas ar nepriimtas, buvo nelabai tinkamas. Pavyzdžiui, koks nors senelio brolis ar pusbrolis išvažiavo į Ameriką ir negrįžo. Taigi jis lieka ne toks kaip kiti, ne vienas iš giminės, tačiau po kurio laiko kas nors iš giminės į jį tampa panašus“, – įsitikinęs K. Daugėla.

Sudėtinga likimų dėlionė

Palaikant santykius su šeima ir gimine nėra nesvarbių asmenų. Be to, kalbama ne apie išreikštus santykius, kiek kartų per metus su savo pusbroliais, dėdėmis ar tetomis susitinki, bet apie vidinį savo santykį su jais.

„Geras santykis su savo kilme dar nereiškia, kad turi kas savaitgalį sėdėti su savo giminaičiais. Nesunku pasitikrinti: jei paklaustas apie savo šeimą galite šypsotis, prisiminti juos su dėkingumu, tai yra labai geras ir šiltas santykis. Tai reiškia, kad turite tokį pat santykį su savo gyvenimu. Jei aš moku priimti tai, kas yra mano ištakos, tada man lengva imti ir iš gyvenimo“, – sako K. Daugėla.

Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos terapeutas kaip vieną iš terapijos būdų naudoja vadinamąsias konsteliacijas. Konsteliacija, arba lietuviškai – išdėstymas, tai asmens pažinimo procesas, kai grupėje, padedant kitiems žmonėms, kaip modeliai yra išdėstomi vidiniai žmogaus gyvenimo paveikslai. Tai padeda pamatyti, kokie yra žmogaus santykiai su kiekvienu iš šeimos ar giminės narių, kokie jo santykiai su pinigais, laime, liga, sveikata, vaikais.

„Tam tikrą konsteliaciją galima atlikti ir pačiam, susikaupus, užsimerkus ir bandant viduje pažvelgti į savo šeimą, į savo santykius su kiekvienu iš narių. Vieną gal jauti esant arčiau, kitą – toliau, dar kito visai nejauti. Vieni atsisukę, kiti – nusisukę, į vienus man gera žiūrėti, kitų gal net nenoriu matyti ar nesugebu pamatyti. Taip pat svarbu, ar jie į mane žiūri, ar aš į juos“, – pasakoja terapeutas K. Daugėla.

Reikšmės gali turėti ne tik tie, su kuriais žmogus daug ir artimai bendravo, kurių įtaką savo gyvenime jaučia konkrečiais poelgiais ar patarimais. Kartais per konsteliacijas iškyla tokių dalykų, kurių pats klientas nežinojo, pavyzdžiui, kad giminėje buvo anksti mirusių ar nesantuokinių vaikų, kieno nors prarasta meilė ar koks nors išvykęs ir negrįžęs giminaitis.

K. Daugėla sako, kad visa tai yra svarbu, nes mūsų viduje kaip genetinis kodas užšifruota visa giminės informacija. Tai tarsi milžiniška ištisų kartų ir likimų dėlionė, kurioje neturėtų trūkti nė vienos detalės.

Vis dėlto retai būna, kad mūsų santykiai su kiekvienu giminės nariu klostytųsi tiesiog taip paprastai ir neskausmingai. Kaip atkurti pažeistus ryšius? Kaip sudėlioti į vietas tą nepakartojamą likimų mozaiką savo viduje?

Ne atleisti, o priimti

„Reikia suprasti, jog mes atsirandame tik todėl, kad būtent toks vyras sutiko tokią moterį. Ir net to negana: jei jie būtų gyvenę kitaip, būtų buvę daugiau mylintys ir atidūs man, aš būčiau užaugęs kitoks. Vadinasi, tik tokie tėvai, tik toks jų gyvenimas buvo vienintelė sąlyga man atsirasti. Taip ir visa giminė: žvelgiant į visus jos narius, reikia suprasti, kad tik per tokią giminę, tik todėl, kad jų visų likimai klostėsi tokiu savitu būdu, aš galėjau ateiti į šį pasaulį ir būti toks, koks dabar esu“, – santykį su mus išauginusia gimine aiškina K. Daugėla. Jis tikina, kad šitoks požiūris padeda nustoti vertinti ir tiesiog priimti savo tėvus, senelius, brolius, seseris bei visus kitus artimuosius. Kai suvoki savo giminės kelią kaip vienintelį bilietą į savo gyvenimą, tada nebeturi jiems priekaištų, nebelieka dėl ko teisti, vadinasi, ir už ką atleisti. „Jei noriu būti pilnas, turiu jausti pagarbą visiems, iš kurių esu kilęs. Gerbti ir priimti nereiškia pateisinti. Bet taip visi gali sugrįžti į mano vidų, kad mano širdyje būtų vis namie“, – sako terapeutas.

Kokių problemų kyla, kai negalime priimti savo tėvų ar giminių? Pavyzdžiai – patys įvairiausi. Ir tėvų santykių modelio kartojimas savo šeimoje, asocialus elgesys, priklausomybės. Net ir tokios problemos kaip nemokėjimas elgtis su pinigais, nepakankamas savo galimybių išnaudojimas ar netgi nepaaiškinamas svetimumo, nepritapimo jausmas, kuris nuolat lydi žmogų, gali kilti dėl to, kad mūsų santykis su kuriuo nors giminės nariu yra pažeistas.

K. Daugėla pasakoja, jog itin dažnas pavyzdys, kai žmonės uždirba daug pinigų, bet nuolat patys tarsi tyčia juos praranda. „Pastebėjau, kad taip nutinka dėl tam tikrų giminės savybių. Pavyzdžiui, močiutė buvo iš vargingos šeimos, senelis – iš sugebančios ūkininkauti ir pasiturinčios šeimos. Tad anūkė turi gyslelę dirbti, siekti, uždirbti. Bet nesugeba išlaikyti pinigų. Panagrinėjus psichoterapiškai paaiškėjo, kad ji ištikima tai vargingos senelės giminei, taip ji palaiko ryšį su ja, išreiškia jai savo meilę ir pagarbą. Mat šeimoje neturtas nebuvo gerbiamas. Tai išsiaiškinus, suvokus, moteriai tapo paprasčiau išnaudoti savo potencialą“, – įsitikinęs jis.

Žinant galima rinktis

Kad šeimos ir giminės pažinimas žmogui padeda spręsti savo problemas, pripažįsta ir psichiatrė-psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Pasak jos, garsi psichoterapeutė Virginia Satir yra sukūrusi šeimos psichoterapijos metodą, kai žmogui, kuriam nesiseka tarpasmeniniai santykiai, padedama atkurti savo šeimos istoriją – dėdžių, tetų, senelių ir net prosenelių. Tos istorijos pažinimas paskatina suprasti ir savo šeimos problemas.

„Akivaizdu, jog tam tikrus scenarijus ir vaidmenis atsinešame iš vaikystės, bet ar tikrai mes kartojame savo tėvų tarpasmeninius santykius lyg kokias mums iš anksto užduotas programas, vieno atsakymo ir sutarimo šiuo klausimu tarp specialistų nėra“, – sako A. Kirvaitienė. Kai kurie pasikartojantys scenarijai itin ryškiai pastebimi. Pavyzdžiui, berniukas, kuris matė, kaip tėvas muša jo mamą, tikėtina, užaugęs ir pats muš savo žmoną. Vis dėlto ne visi aklai kartoja vaikystėje išmoktus scenarijus ir modelius. Kodėl taip yra?

„Santykių modelį mūsų psichika kartoja instinktyviai, per daug apie tai mums nemąstant. Blogiausias modelis yra kažkas pažįstamo ir struktūruojančio. Tuštuma, nežinomybė visuomet kelia siaubą ir baimę, todėl naujų elgesio modelių paieška reikalauja sąmoningų pastangų ir valios. Jei patys nemąstysime ir nesidomėsime santykiais, jie savaime nepagerės. Tačiau jei bent pastebime, kad situacijos iš tėvų gyvenimo ima kartotis mūsų gyvenime, jau įgyjame laisvę ką nors keisti“, – aiškina psichoterapeutė. Anot jos, neįmanoma išvengti šeimos įtakos. Be pėdsakų nepraeina ir joje įvykusios tragedijos. Tačiau būtina mokytis kartu tai įveikti, ištverti ir išmokyti to savo vaikus.

„Bandymas „dėl vaikų“ nuslėpti tikrąją padėtį ir paversti skausmingus, traumuojančius įvykius „šeimos paslaptimis“ labai veikia augančius vaikus. Mažyliai savo oda jaučia bendrą santykių atmosferą ir jei su jais nėra kalbama apie įvairiausius tų santykių aspektus ir išgyvenimus, jie patys bando tai spręsti neklausydami, priešgyniaudami, hiperaktyviai ar kitaip nemaloniai elgdamiesi, gali pasireikšti net įvairūs psichosomatiniai kūnelio skausmai, neurozės“, – apie nesąmoningą mažylių troškimą gauti tėvų dėmesio pasakoja A. Kirvaitienė.

Noras atitolti nuo savo šeimos jau rodo priklausomybę nuo jos. Psichoterapeutė aiškina, kad ši priklausomybė turi neigiamą ženklą „aš esu viskas, tik ne tas, kas yra mano šeima“, o tai ne mažiau apriboja mūsų laisvę ir dėl to nuo jos dar sunkiau pasveikti.

„Sunkiais atvejais gali padėti profesionalus psichologas ar psichoterapeutas, kuris atkreiptų dėmesį į tam tikrus santykių aspektus. Žinojimas nepakeičia jausmų, tačiau suteikia galimybę laisvai pasirinkti, o ne aklai kartoti“, – apie būtinybę suvokti iškylančias problemas kalba psichiatrė-psichoterapeutė A. Kirvaitienė.

Ir nors skirtingi specialistai skirtingai aiškina bei interpretuoja šeimos ir giminės svarbą mūsų gyvenimą, aišku viena: į nuoskaudas, kurias jaučiame, nereikėtų numoti ranka, nes neišspręsti santykiai su mus užauginusia šeima gali apkartinti mūsų kasdienybę.

IŠNAŠA I

Augau nedideliame miestelyje, bet su didele šeimyna: po vienu stogu – kelios kartos, per šventes nuolat užgriūdavo dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių. Žinoma, šeimos moterims didžiosios metų šventės atrodydavo tarsi stichinė nelaimė: kelias dienas tekdavo atsiduoti maisto gamybai, o vėliau – kalnai indų, nesibaigiantis šurmulys ir lakstymas. Atrodydavo, rūpesčių – daugiau nei malonumo. Tačiau būdavo iš tiesų linksma. Dabar, kai seneliai jau mirę, o dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės išsibarstė po įvairiausius pasaulio miestus, tas „stichines šventines nelaimes“ prisimenu su didžiausia nostalgija. Kai tenka įvairias šeimos šventes minėti vos dviese ar trise, nelieka to šventiškumo, ypatingumo. Taip, išvengi daugybės ruošos darbų, rūpesčių ir streso, bet nelieka ir didelės dalies džiaugsmo.

Kitas momentas – mūsų šeimoje nuolat buvo gėdijamasi, kad neturime daug pinigų, kad visko trūksta. Dabar, kai pati turiu šeimą, iš dalies suprantu tą tėvų nerimą, kad nėra pinigų remontui ar negali ko nors nupirkti savo vaikams. Visada girdėjau raginimus siekti karjeros, daug mokytis ir dirbti, ką nors pasiekti ir gyventi visiškai kitaip. Tačiau paragavusi to „kitokio gyvenimo“ dideliame mieste, kur, sakytumei, nieko netrūksta, galiu pasakyti, kad laimingiausia jaučiausi savo gimtajame name, tarp nutriušusių sienų, kai kiekvienas apelsinas būdavo dalijamas į tiek dalių, kiek šeimos narių.

Žinoma, tai nereiškia, kad neverta siekti visokeriopos gerovės. Manau tik, kad pirmiausia būtina vertinti ir gerbi tai, ką turi. Ir tokį pat požiūrį skiepyti vaikams. Jei nuolat peiksi savo mažus džiaugsmus, nemokysi jais džiaugtis, tada ir dideli turtai laimės neatneš.

Vilija, 30 m.

IŠNAŠA II

Kai buvau jau mokyklinio amžiaus, sužinojau, kad esu įvaikinta. Viskas, ką prisiminiau apie savo vaikystę, buvo jau iš mano šeimos, kurioje užaugau, gyvenimo. Būdama paauglė labai norėjau daugiau sužinoti apie savo biologinius tėvus, tačiau nelabai ką galėjau padaryti – nežinojau, kur kreiptis, ko klausti. Tik kai buvau jau gerokai per dvidešimt suradau šiek tiek informacijos apie tai, kas buvo mano tėvai, net susiradau tetą ir porą tolimesnių giminių.

Kaskart, kai išgirstu ką nors kalbant apie savo šaknis, giminės medį, susijaudinu – perbėga toks šiurpuliukas kūnu. Ne dėl to, kad mano kilmė mane gąsdintų, o dėl nežinomybės. Daug kas kalba apie tai, kokią reikšmę turi tėvai, vaikystės prisiminimai šeimoje, o man atrodo, kad ne mažiau svarbu žmogaus gyvenime yra visa giminė – ištakos, protėvių grandinė. Gal man atrodo taip dėl to, kad šiuo atveju esu nežinomybėje. Bet dažnai, kai pasielgiu sau pačiai netikėtai, susimąstau, iš kur tai – gal tokią savybę turėjo kokia nors mano teta ar močiutė. Visą laiką jaučiuosi tarsi būčiau grandis kažkokioje nematomoje gyvenimų, istorijų grandinėje.

Man palengvėjo, kai jau sąmoningai priėmiau tai, kad mano tikrosios šeimos, kurioje užaugau, giminės istorija yra ir mano istorija, nes paauglystėje priėmiau tik savo tėvus (įvaikinusius mane) ir giminaičius, kuriuos pažįstu, kaip savo šeimą. Tačiau galvojant apie kilmę visą laiką tūnojo tas šešėlis. Bet vieną dieną suvokiau, kad tam tikra prasme turiu du genealoginius medžius: vienas jų mano vaizduotėje paslaptingas, painus, o kitas – matomas, šviesus, į kurį likimas mane „įtupdė“ kaip kokį paukštį.

Ernesta, 42 m.

www.asirpsichologija.lt