­

GIMINĖS: LIKIMŲ MOZAIKA

 Asta Buitkutė

Sumaniusi parengti interviu apie santykius su giminaičiais, paskambinau bene dešimčiai psichologų, psichiatrų bei psichoterapeutų. Visi jie atsisakė kalbėti. Vieniems ši tema pasirodė tuščia, kitiems – per sudėtinga, dar kiti paprasčiausiai neturėjo laiko. Buvo ir keista, ir pikta, juk man pačiai viskas atrodė gana paprasta: tenorėjau išsiaiškinti, kodėl kai kurie palaiko šiltus santykius su plačia savo gimine, kiti susitinka tik per artimųjų laidotuves.

Tokios ilgos pašnekovų paieškos turėjo ir pliusų. Per tą laiką suspėjau pažiūrėti Gintarės Beinoriūtės filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“, kur skirtingo likimo vaikai ir paaugliai pasakoja apie gyvenimą, meilę, savo artimuosius. Tai padėjo įsigilinti į temą: kas nutinka, kai vaikas auga atskirtas nuo savo tikrųjų giminių – pakliuvęs į internatą, vaikų globos namus. Ką jaučia paauglys, kuris sako, jog nemyli nieko, pasitiki tik savimi, nes neturi jokių artimų žmonių? Ar įmanoma tiesiog taip – vienu mostu – atkirsti save nuo šaknų, iš kurių išaugai? Ar tada gyvenimas bus pilnavertis? Ar toks žmogus jausis laimingas?

Kartojame tai, ką neigiame

Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos specialistas Kazimieras Daugėla sako, kad gyventi visai be giminaičių įmanoma, bet tokia situacija nėra sveika. Kada žmogus pats dėl tam tikrų priežasčių atmeta savo tėvus ir gimines (nes jie, pavyzdžiui, yra asocialūs, girtaujantys, netinkamai su juo elgėsi vaikystėje ir pan.), tai […]

Atliko |liepos 29th, 2015|Tėvai-vaikai|0 Komentarų