SIMPTOMINĖS KONSTELIACIJOS: KODĖL  SERGAME?

Kodėl mes sergame? Šis klausimas jaudina daugelį žmonių, nes visi mes, vienaip ar kitaip, esame susidūrę su savo ar artimųjų liga. Tačiau teisingiau būtų klausti: „Kam mes sergame?“ Pradėsime nuo pradžių.

Konsteliacijų arba išdėstymų metodo pradininkas – vokiečių psichoterapeutas Bertas Helingeris (Bert Hellinger) teigia, kad šeimoje egzistuoja tam tikri dėsniai, kurių  pažeidimai atsiliepia visai šeimos sistemai.

Jei šeimos, giminės sistemoje yra pažeistas pagrindinis „priklausymo sistemai“ dėsnis ir yra išstumtų iš sistemos asmenų, apie kuriuos pamiršo, nežinojo ar nenorėjo žinoti, tai kuris nors asmuo iš vėlesnės kartos būtinai pabandys išstumtąjį „sugrąžinti į sistemą“. Ir tai padarys pačiu priimtiniausiu būdu – per savo ligą. Visa tai vyksta tam, kad būtų atkurtas balansas sistemoje. Pavyzdžiui, jei šeimoje kas nors pasikorė, tai vėliau – kitoje kartoje būtinai kas nors gims su apsivijusia aplink kaklą virkštele. Ir tai geriausiu atveju. Blogiausiu – su šia istorija bus susijusi gimdymo asfiksija (pulso sustojimas dėl deguonies stokos, gresiantis uždusimu), sunkiais bronchinės astmos atvejais, nelaimingais paskendimo atvejais. Tikriausiai neverta nė kalbėti apie tai, kad medikamentinis gydymas tokiais atvejais neduotų stabilių teigiamų rezultatų.

Konsteliacijų metodas ypatingas tuo, kad jo metu, įmanoma vaizdžiai pamatyti šių dėsnių pažeidimus ir juos harmonizuoti. Nepažįstamų žmonių pagalba išdėsčius kliento šeimos narius – pamatomas realus tos šeimos paveikslas: tarpusavio ryšiai tarp šeimos narių, simpatijos, antipatijos ir kt. Tuo tarpu, išoriškai šeima gali atrodyti visai kitaip. Pvz., visai šeimai ir patiems sutuoktiniams atrodo, kad vyras myli žmoną, o šeimos konsteliacijoje pamatome, kad vyras, atstovaujantis sutuoktinį yra nusisukęs nuo žmonos ir t.t.

Viena iš dažniausių  kreipimosi į psichoterapeutus priežasčių – panikos atakos arba neurozė. Tai dar vadinama vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimu. Šių būsenų sisteminės priežastys, kaip taisyklė yra žmogžudystė šeimoje. Šie nužudymai gali būti skirtingo pobūdžio: nuo jūsų motinos aborto (jūsų dar negimusių brolių ar seserų gyvybės nutraukimo) iki aukų iš giminaičių pusės. Arba tų, kuriuos nužudė jūsų giminaičiai.  Nepriklausomai nuo to žinote ar ne apie šiuos įvykius, jūsų vidus – siela apie tai žino ir stengiasi atkurti pusiausvyrą sistemoje. Kai terapiniame darbe su konsteliacijomis visa tai pamatoma ir išbrauktas iš šeimos sistemos nužudytasis arba  kažką nužudęs narys gauna jam priklausančią vietą sistemoje, žmogui, kurį kamuoja panikos atakos daugiau nebereikalingas šis simptomas. Ir jis dingsta. Visam laikui.

Turėjau pacientą, kuris daugiau kaip 10 metų kentėjo nuo panikos atakų ir visus tuos metus gydėsi tradiciniu būdu. Tačiau gydymas nedavė rezultatų.  Konsteliacijos metu paaiškėjo (vėliau motina tai patvirtino), kad paciento tėvas su pirmąja savo žmona laukėsi vaiko. Kai nėštumas buvo didelis, tėvas su žmona susipyko ir jis, susirinkęs savo daiktus išėjo gyventi pas savo motiną. Jo žmona, iš keršto savo vyrui, sukėlė dirbtinį gimdymą, kurio pasekoje kūdikis – vyresnysis paciento brolis, mirė. Paciento tėvas grįžo pas žmoną, tačiau neilgam. Paprastai tokiais atvejais, kaip atpildas už vaiko nužudymą, santykiai taip pat sugriūva. Norint išsaugoti santykius, abiems sutuoktiniams reikia dirbti su savimi, su savo vidumi – siela, tuomet santykiai įmanomi kitame lygmenyje.

Atradęs savo žuvusį brolį, pacientas graudžiai verkė, apkabindamas brolio atstovą konsteliacijoje.  Simptomas tapo nebereikalingas, nes išstumtasis iš šeimos sistemos asmuo – žuvęs brolis, buvo pripažintas pilnateisiu tos sistemos nariu.

Žmogžudystės šeimoje dažnai sukelia tokius sutrikimus, kaip mikčiojimas, nemotyvuota agresija, depresija, epilepsija ir net šizofrenija. Liaudyje pastarąją ligą vadina asmenybės susidvejinimu ir tai pateisinama – sisteminiu požiūriu ligonyje susipina ir vienu metu gyvena dvi energijos rūšys: nužudytojo-aukos energija ir nužudžiusiojo-agresoriaus energija. Ir tik pripažinus juos abu – ir nužudytąjį ir nužudžiusiujį ir davus jiems abiems vietą širdyje bei šeimos sistemoje, žmogus gali išsilaisvinti iš šių simptomų. Žinoma, sunkios šizofrenijos atvejais reikalingas ir medikamentinis gydymas bei nuolatinė gydytojo psichiatro priežiūra, nes tie pakitimai, kurie įvyko asmenybės struktūroje gali būti negrįžtami.

Ypatingai norisi pakalbėti apie tokį, dažnai paplitusį sutrikimą, kaip hipertoninė liga. Tai žmogaus noro išeiti paskui kažką iš paskos į mirtį atspindys. Paskui tėvą, mamą, brolį, seserį, dėdę, tetą ar vaiką. Šis noras yra nesąmoningas. Kai žmogus tai įsisąmonina, jis suvokia, kad jo mirtis nepakeis to žmogaus likimo, kuris jau yra miręs. Tik gerbiant mirusįjį ir jo likimą galima likti gyventi.

Neseniai dirbau su vienu jaunu žmogumi, kuris turėjo labia aukštą kraujo spaudimą (260 ant 150). Tuo metu, kai buvo atliekama konsteliacija, jam jau dvi savaites buvo atliekami įvairūs tyrimai, taikomas gydymas, jis gulėjo ligoninėje, tačiau rezultato visa tai nedavė. Konsteliacijai pasibaigus, jis išvažiavo namo. Kelionė truko apie 3 valandas. Ggrįžęs namo ir pasimatavęs spaudimą, jis pamatė, kad spaudimas nukrito iki 140 ant 90. Ryte jis nuvyko į ligoninę, iš kurios po dviejų dienų buvo išrašytas. Spaudimas daugiau nepakilo.

Labai dažnai gydytojai ginekologai visomis šiuolaikinės medicinos jėgomis bando padėti moteriai tapti mama. Dažnai sėkmingai. Tačiau būna atvejų, kai niekaip nepavyksta pratempti nėštumo iki reikiamo  termino, kuomet kūdikis jau bus gyvybiškai pajėgus. Pasikartojančių (įprastų) persileidimų metu, pacientės ir gydytojai, sėkme laiko tai, kad „šis nėštumas truko keliomis savaitėmis ilgiau nei ankstesnis“. Moteriai atsiranda viltis kada nors sėkmingai išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Tačiau toli gražu ne visuomet tai tampa realybe. Įsivaizduokite moters būseną, kai ji jau kokį šeštą kartą patiria persileidimą. Konsteliacija padeda išsiaiškinti, kam giminėje ši moteris yra lojali, ką ji taip stipriai myli ir elgiasi lygiai taip pat, kaip tas žmogus. Galbūt tai gali būti jos močiutė, kurios šeši vaikai mirė kūdikystėje? O gal kita močiutė – stipri, tvirta, be gailesčio pasidariusi penkiolika abortų ir dėl to kaltinusi senelį: „Jis tai manęs negailėjo“. Mylėdami savo protėvius, mes kartojam jų likimą, kaip tik sugebam. Tačiau yra labiau humaniškas ir malonus būdas išreikšti savo močiutei meilę. Gerbiant močiutę, jos likimą ir jos orumą, su kuriuo ji neša šį likimą, galima neprarasti savo vaikų, o patirti neapsakomą lengvo nėštumo džiaugsmą ir laimę tapti nuostabaus mažylio mama. Tokiu būdu jūs nenuvertinate tų sunkumų, už kuriuos močiutė ir taip su kaupu sumokėjo, bandydama apmokėti tai savo vaiko netektimi.

Aš, kaip gydytoja esu už šiuolaikinius metodus medicinoje, tačiau kam kankinti moterį hormoniniais preparatais ir nesaugiomis stimuliacijomis, ruošiant jau aštuntam dirbtiniam apvaisinimui, jeigu ji, būdama visiškai sveika, negali pastoti tik todėl, kad „žiūri“ į savo vienuolika brolių ir sesrų, tapusių jos motinos aborto aukomis? Tik priėmusi juos visus į savo širdį, per skausmą ir neapsakomos pilnatvės ir harmonijos, ji pagaliau galės „pamatyti“ savo pačios vaiką. O kiek džiaugsmo man, kaip specialistei,  suteikia telefono ragelyje išgirdus susijaudinusį iš džiaugsmo balsą: „Ačiū Jums, aš – laukiuosi!“ Ir be jokio dirbtinio apvaisinimo.

Ir štai, pagaliau jūsų namuose ilgai lauktas, naujas žmogus. Visi laimingi. Dabar jūsų gyvenime  -nauji interesai ir nauji pažįstami, taip pat, kaip ir jūs – su vaikiškais vežimėliais. Tačiau po kurio laiko jūs sužinote, kad pasirodo, tik jūsų mažylis nemiega naktimis, trikdydamas ir taip neramų namiškių miegą. Iškyla natūralus klausimas: „Kodėl? Ką mes darome ne taip? Kodėl būtent mano vaikas taip dažnai serga arba verkia, nepaisant didžiulių visos šeimos pastangų?“ Taip, klausimas beveik teisingas – būtent jūs, kaip tėvai darote kažką ne taip. Jūs kažko nematote arba nenorite matyti savo giminės sistemoje.  Tuomet kūdikis jums visa tai „rodo“, todėl, kad į jį jūs tikrai atkreipsite dėmesį. Ir visa tai tęsis tol, kol jūs nenuspręsite pamatyti „kai ko“, galbūt sunkaus ar net tragiško jūsų giminėje.

Prieš septynis metus dirbau su jauna gražia moterimi, kuri turėjo penkiametę gražuolę dukrytę. Mergaitė nuolat sirgo. Moteris sakė, kad dukra turi silpną imunitetą. Geras gydytojas imunologas, gaudavo kasmėnesinę algą už mergaitės priežiūrą ir sveikatos palaikymą. Aš pakviečiau mamą į konsteliaciją, tačiau keletą mėnesių jai „nepavykdavo“. O duktė tuo tarpu ir toliau sirgo. Ir štai mama vėl konsteliacijoje.  Labai jaudinasi, ją visa purto. Išdėstomi jos, jos dukters ir jos vyro atstovai. Duktė žvelgia į grindis – į „mirusįjį“, jai labia sunku ir ji vos laikosi ant kojų. O mamos atstovė uoliai stengiasi atkartoti dukters judesius, kad visąlaik  būtų už jos nugaros ir nematytų to, į ką žiūri duktė. Į užduotą klausimą apie nėštumą, moteris atsakė, kad dukra gimė iš antro jos nėštumo. Pirmasis pasibaigė persileidimu, kai ji buvo 5 mėnesį nėščia. Tuo tarpu, kai anksčiau moteris teigė, jog duktė – jos pirmas vaikas. Tokiu būdu, duktė yra statoma ne į savo vietą, kai iš tiesų ji yra ne pirmas, o antras vaikas šeimoje. Pirmojo vaiko vieta yra labia sunki – juk jis mirė. Natūralu, kad mažylė serga. Mama iki šiol prisimena, kaip jai buvo skaudu ir baisu „pažiūrėti“ į pirmąją, mirusią dukterį. Nors šis skausmas tęsėsi viso labo tik kelias sekundes. Vėliau širdyje tapo gera ir ramu – visi šeimos nariai užėmė jiems priklausančias vietas. Nuo to laiko mergaitė nebeserga. Ji žino apie savo vyresniąją seserį, kuriai davė vardą, ją prisimena ir apie ją kalba. O imunologas buvo atleistas, kaip nebereikalingas.

Aprašymas parengtas pagal Larisos Nikitinos straipsnį
(Лариса Никитина, Симптомные расстановки: Для чего мы болеем?)
http://www.constellator.ru