MOTINOS DIENAI

Ar esate savęs kada paklausę: „Kodėl elgiuosi pagal tėvus, pažįstamus ar savo kitus gimines? Kodėl negaliu nuo jų atsiskirti, elgtis kitaip, taip kaip pats norėčiau?“ Kaip bebūtų keista, atsakymas paprastas: "Elgiamės pagal juos taip todėl, nes mums jų lig  šiol labai trūksta."

Net jei mums atrodo, kad jų mums per daug...

  Kai elgiamės taip, kaip mama, tėtis ar kitas žmogus, kurio mums trūksta savo gyvenime – turime jo daugiau. Tai darome su vidine meile. Ir iš noro turėti daugiau savo artimųjų meilės, tampame lygiai tokiais, kaip jie ir negalime tapti pačiais savimi.

Tačiau ta pati meilė, kuri mus atvedė į tokį persipynimą,
gali mus ir išgydyti, ir išlaisvinti.

Pastebėjus, kad mano norai, sprendimai išties yra ne mano norai ir sprendimai, gali kilti nepasitenkinimas: „Ir vėl aš papuoliau, aš nesavarankiškas, ir vėl aš darau pagal juos“. Tuomet užduodame sau klausimą: „Kodėl elgiuosi pagal tėvus, pažįstamus, gimines ir kt.? Kodėl negaliu nuo jų atsiskirti?“

Todėl, kad man jų iki šiol trūksta.

Todėl, kad man mano viduje trūksta mamos, tėčio arba to žmogaus, pagal kurio gyvenimo motyvus aš priimu savo sprendimus. Nes kai elgiuosi taip, kaip mama, kaip tėtis ar kitas žmogus, kurio man trūksta – turiu jo daugiau. Tai darau su meile iš poreikio turėti tą žmogų. Dažniausiai tas žmogus būna mama arba tėtis.

Kas nutinka, kai mama reikalauja, kad dukra
prisiimtų atsakomybę
už jos – mamos gyvenimą?
Ir kodėl duktė negali atmesti šio jos reikalavimo?

Jei duktė jaučia, kad mama "žus be jos", neišsivers, nesusitvarkys ir nuolat padeda, gelbsti mamą, panašu, kad ji prisiima mamos vaidmenį ir tampa mama savo mamai. Kodėl? Iš meilės mamai. Tačiau ar tai iš tiesų bus didžiausia pagarba mamai, jei aš, kaip moteris ar kaip vyras paaukosiu savo gyvenimą jai? Ar jos gyvenimas įgaus prasmę?

Kada mamos gyvenimas įgauna prasmę? Kai vaikai atsisako savo gyvenimo ir tarnauja jai ar kai priima gyvenimą ir sako: „Ačiū, mama, už tavo dovanotą man gyvenimą. Aš einu ir gyvenu!“?

Kodėl tėvai elgiasi su mumis, kaip su mažais vaikais
ir nori reguliuoti mūsų gyvenimą,
net jei mums 40 metų ir daugiau?

Vienas variantas yra tas, kad jie jaučia, jog nesugebėjo tinkamai mumis pasirūpinti, kuomet buvome mažais vaikais ir jaučia skolą, kaltę, kurias ir bando kompensuoti.

Kitas variantas, kai mama mumis rūpinasi, kaip mažais vaikais yra tais atvejais, kai ji arba netgi kita moteris šeimoje – pvz. jos mama yra praradusi vaiką. Tuomet mamos viduje nuolat trūksta mažiuko vaiko, kuriam ji turėtų kažką duoti. Ir tada ji duoda savo rūpestį kitam – gyvajam. Ir jį vis laiko „tuo mažiuku“…

Ką daryti tokiais atvejais?
Ta pati meilė, kuri mus atvedė į šiuos persipynimus, gali mus ir išlaisvinti.

Visų pirma, reiktų užduoti sau klausimą: „Kas galėtų padėti man pajusti save, kaip žmogų, turintį savo gyvenimą?“ Nes jei gyvensiu savo gyvenimą – natūralu, kad mano galvoje ateinantys sprendimai bus mano sprendimai mano gyvenimui, kurie nebūtinai bus tokie, kaip tėvų.