Kiekviena mama ar tėtis dažniausiai turi įsivaizdavimą, kokiais turėtų būti jų vaikai, tačiau neretai jų atžalos kažkodėl visiškai nepateisina tėvų lūkesčių... Kartais iš pat pradžių vaikas elgiasi ne taip, kaip tėvai norėtų, kitais atvejais – buvęs "geras" vaikas, vėliau (dažniausiai paauglystėje) pasikeičia – tėvai neberanda su juo bendros kalbos, o iki tol buvęs tarpusavio ryšys kažkur dingsta. Tarsi kažkas būtų pakeitęs jų vaiką kitu...

Vaikus leidžiam į mokyklą, kad jie kažko išmoktų, pažintų aplinką, gyvenimą, įgytų daugiau atsakomybės, daugiau bręstų, kaip asmenybės, susiformuotų jų gyvenimo tikslai, o jie patys taptų stiprūs ir veiklūs.

O ar mes – suaugusieji esam laisvi priimti naują informaciją, naujas žinias tam, kad vis labiau ir labiau pažintume save ir gyvenimą, vis daugiau ir daugiau išmoktume, įgytume daugiau brandos bei galėtume džiaugtis gyvenimu?