Mūsų santykis su išėjusiais (šeimos nariais ar kitais, tiesiogiai pažintais ir svarbiais mūsų gyvenime žmonėmis) įtakoja vos ne visas gyvenimo sritis. Jeigu mums trūksta kažko iš mirusiųjų (tas trūkumas gali būti paslėptas, sąmoningai nejaučiamas), jei likęs konfliktas, nuoskaudos, – tuomet mes jų nesąmoningai ieškome tarp gyvųjų ir į gyvuosius nukreipiame tai, kas iš tiesų skirta išėjusiems. Arba santykis su aplinkiniais dalinai prarandamas, nes patys esame dalinai "kažkur ne čia". Visa tai turi įtakos meilei šeimoje, tėvų ir vaikų santykiams, darbui, karjerai, finansams ir t.t. Tai galime patirti patys arba matyti savo vaikuose, artimuosiuose. Tačiau nutiesti naują savo vidinį santykį su išėjusiais ir to pasekoje – su gyvaisiais ir visu Gyvenimu, galime. Taip pat, padėti ir savo vaikams, kitiems artimiesiems tai keisti. Nebūtinai mirusieji ir santykis su jais turi mus skaudinti. Jei mes galime savo širdyje žvelgti į mirusį ir pasakyti jam: „Aš priimu tave – tiesiog priimu tave su tavo likimu“,–  dėka šio santykio,  mes galime tapti turtingesni. Tokiu būdu santykis su išėjusiais gali stiprinti ir auginti. Kaip tai padaryti? Reikia daugiau suprasti save ir tai, kaip mirusieji atsiliepia mumyse. Čia nekalbame apie „jų vaikščiojimą tarp mūsų ar kaip jie įtakoja mus“. Čia kalbame ir patiriame tai, kaip mūsų pačių viduje, tarp šeimos narių, atsispindi išėjusių gyvenimai ir likimai, likusi patirtis ir išgyvenimai. Būtent tai gali ir skaudinti, apriboti mus, o gali ir  išlaisvinti bei padėti musų gyvenimui.